V. Denisenko. Vladimiro Putino kalba kaip informacinio karo elementas

Viena ryškiausių praeitos savaitės naujienų tapo Rusijos prezidento Vladimiro Putino kalba, kurią jis adresavo Federaliniam susirinkimui. Ją galima vertinti ne vien kaip politinės komunikacijos elementą, bet ir kaip svarbų įvykį informacinio karo kontekste.

Pirma minėtos kalbos dalis neverta didesnio dėmesio. Rusijos lyderis gana apatiškai kalbėjo apie ekonominius sunkumus, tačiau žadėjo, jog jie bus įveikti.

Antroje – ilgesnėje – savo kalbos dalyje V. Putinas pastebimai pagyvėjo bei pristatė naują, „analogų pasaulyje neturinčią“ ginkluotę. Taip pat buvo akcentuojama, jog ši ginkluotė gali lengvai įveikti JAV priešraketinę gynybos sistemą.

Tarp ginkluotės elementų, kuriuos publikai pristatė Vladimiras Putinas, buvo minimas raketinis kompleksas „Sarmat“, branduolinė sparnuotoji raketa ir povandeniniai nepilotuojami aparatai. Rusijos prezidentas taip pat kalbėjo apie „hipergarsinius ginklus“ bei „lazerinius ginklus“. Pasakojimą apie šios naujos ginkluotės atsiradimą lydėjo kompiuterinė animacija (dalys jos matyta dar 2007 metais).

Kodėl minėtą Vladimiro Putino kalbą galima vertinti kaip informacinio karo elementą? Atsakymų į šį klausimą gali būti net keletą.

Pirmiausiai verta panagrinėti, kam buvo skirta kalba. Formaliai, pagrindinė auditorija – tai Rusijos valdžios atstovai, susirinkę salėje, ir šalies gyventojai, kurie galėjo stebėti šią kalbą per televiziją. Tačiau faktiškai neabejojama, jog antroji kalbos dalis buvo orientuota į užsienio auditoriją, pirmiausiai – JAV.

Neatsitiktinai ir Rusijos televizijos kanalai paskubėjo pranešti apie „audringą Vakarų reakciją“ į V. Putino kalbą, nors iš tikrųjų šios kalbos efektas už Rusijos ribų buvo žymiai kuklesnis.

Demonstruodamas naujus ginkluotės pavyzdžius V. Putinas savotiškai siekė šantažuoti Vakarų pasaulį. Neatsitiktinai jis savo kalboje skundėsi, jog Rusijos „niekas nenori girdėti“. Ko gero, būtent siekį „būti išgirstam“ čia reikėtų akcentuoti kaip esminį. Panašu, kad Maskva norėjo, išgąsdinus Vakarus, priversti juos sėsti prie derybų stalo, kur galėtų būti sprendžiamas tiek sankcijų likimas, tiek naujos pasaulio tvarkos klausimas.

Atitinkamas efektas buvo pasiektas kalbant ir apie vidinę auditoriją. Nereikia pamiršti, jog faktiškai tai buvo pagrindinė priešrinkiminė V. Putino kalba. Joje jis pozicionavo save kaip stiprų lyderį bei iš esmės pakartojo mobilizuojantį propagandinį naratyvą apie tai, jog Rusiją „supa priešai“.

Tačiau jeigu efektas vidinei auditorijai, tikėtina, buvo pasiektas, tai dėl efekto užsienio auditorijai tenka abejoti. JAV Valstybės departamento atstovė Heather Nauert pareiškė, jog „buvo liūdna stebėti animaciją, kuri demonstravo branduolinį smūgį JAV“ (turima galvoje kompiuterinė animacija, demonstruota pasakojimo apie ginkluotę metu). Ji taip pat pažymėjo, jog tai nepanašu į „atsakingo tarptautinės politikos žaidėjo elgesį“. V. Putinas ir Rusija faktiškai buvo apkaltinti politiniu infantilizmu.

Grėsmingas pasakojimas apie ginkluotę taip pat nesukėlė didesnių baimių ar panikos. Dalis anonsuotos ginkluotės nėra nauja – pavyzdžiui, apie raketinį kompleksą „Sarmat“ buvo kalbėta ir anksčiau. Dalis – iš viso abejotina. Pažymima, jog branduolinių sparnuotųjų raketų projektai buvo uždaryti dar XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, nes šios technologijos yra sudėtingos ir nepatikimos.

Taip pat pažymima, jog netgi tuo atveju, jeigu visa pademonstruota ginkluotė yra tikra ir veikianti – tai iš esmės nekeičia egzistuojančio jėgų pariteto. Kitaip sakant, Rusija neturi šansų laimėti branduolinio karo, o branduolinio šantažo atveju tik šis dalykas turi reikšmę.

Kita vertus, V. Putino kalba gali paskatinti naujas ginkluotės varžybas. Nesuprantama, kam viso to reikia Rusijai, juo labiau turint analogišką sovietinę patirtį, kuri buvo labai nesėkminga.

Taigi, V. Putino kalba ir jos turinys gali būti vertinami kaip būtent informacinio karo elementas, nors nelabai aišku, kokių tikslų šiuo atveju siekė Kremlius. Galima numanyti, jog pirmiausiai tikėtasi išnaudoti mobilizuojanti tokios kalbos potencialą, paskatinti Rusijos gyventojus aktyviai dalyvauti artėjančiose rinkimuose ir atiduoti savo balsą už V. Putiną kaip vienintelį galimą šalies „gelbėtoją“ ateities globalių karinių susidūrimų akivaizdoje.