V. Denisenko. „Sovietinės tiesos“ reanimavimas modernios propagandos tikslams

Klaipėdos tarybos nario Viačeslavo Titovo, apšmeižusio partizano Adolfo Ramanausko-Vanago atmintį, istorija yra gana iškalbinga. Jos analizė leidžia parodyti, kaip sovietinių „tiesų“ reanimavimas yra naudojamas propagandinių naratyvų kūrimui.

Būtina priminti, jog liepos 18 dienos Klaipėdos tarybos posėdyje V. Titovas pareiškė, jog A. Ramanauskas-Vanagas yra „atsakingas už 8 tūkst. piliečių“ nužudymą. Vėliau tarybos narys teisinosi, kad išsakė savo nuomonę, kuri yra pagrįsta „LTSR Aukščiausioje teismo byloje“ pateikta informacija.

Galbūt apeliacija į sovietinio teismo sprendimą ką nors ir gali suklaidinti, tačiau būtina turėti galvoje, jog SSRS buvo nelaisva valstybė. 1940 metais Maskva klasta užgrobė Baltijos šalis, o kova prieš Lietuvos, Latvijos ir Estijos partizanus buvo ne tik ginkluota, bet ir ideologinė. „Miško broliai“ sovietmečiu buvo vaizduojami kaip „banditai“, nes jų pasipriešinimas prieštaravo propagandiniam valstybiniam naratyvui apie „savanorišką“ Baltijos šalių įstojimą į Sovietų Sąjungą. Pasipriešinimo kovų dalyviai buvo vaizduojami kaip „nacių pakalikai“, panaudojant tuo metu neseniai pasibaigusio Antrojo pasaulinio karo kontekstą.

Beje, sovietinis realybės konstravimas pagal griežtą ideologinę konstrukciją apsunkina istorinės tiesos paieškas šiandien. Gana aiškus yra tik vienas dalykas – sovietinio teismo duomenys, ypač kalbant apie laisvės kovų dalyvius, turi būti vertinami labai atsargiai ir kritiškai.

Kalbant apie A. Ramanauską-Vanagą – gana gerai yra žinoma, jog tardymo metu jis buvo žiauriai kankintas. Informacija apie tai plačiai nuskambėjo dar ankstesnio skandalo, kai šį partizaną karo nusikaltimais apkaltino rašytoja Rūta Vanagaitė, metu. Verta priminti, jog vėliau R. Vanagaitė prisipažino, jog klydo.

Atrodytų, į visus klausimus apie sovietinę istoriografiją ir jos patikimumą buvo atsakyta iš karto po Sovietų Sąjungos žlugimo. Jokia paslaptis, jog vadinamasis sovietinis teisėsaugos aparatas buvo masinių represijų varikliu bei aptarnavo valdančiojo režimo poreikius. Tai buvo pripažinta ir pačioje Rusijoje. Tačiau dabartinis šios šalies valdantysis režimas stengiasi reanimuoti „sovietines tiesas“ bei pajungti jas modernios Kremliaus propagandos tikslams.

„Tiesų“ reanimavimas vyksta aukščiausiu lygiu. Nesunku pastebėti, jog šį darbą atlieka Rusijos Užsienio reikalų ministerija bei kitos valdžios institucijos. Į aktualų diskursą yra gražinti beveik visi sovietiniai istoriniai naratyvai, susiję su XX amžiaus įvykiais.

Nesunku pateikti kelis akivaizdžius sovietinių naratyvų pakartotinos legitimizacijos pavyzdžius. Vienu iš aiškių signalų galima būtų pavadinti dar 2009 metais rusų Gynybos ministerijos tinklalapyje pasirodžiusi Rusijos mokslų akademijos Karo istorijos instituto darbuotojo, pulkininko Sergejaus Kovaliovo tekstą, kuriame pagal sovietinę tradiciją kaltė dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo suverčiama Lenkijai. Vėliau šis tekstas iš tinklalapio dingo. Tačiau jau 2015 metais panašias išvadas dėl „Lenkijos kaltės“ išsakė Rusijos ambasadorius Varšuvoje Sergejus Andrejevas, kas sukėlė atitinkamą diplomatinį skandalą.

Verta prisiminti ir naujesnius įvykius, kai reaguodama į NATO sukurtą filmuką apie „miško brolius“ Rusijos Užsienio reikalų ministerija suskubo skelbti sovietinius duomenis apie rezistencijos kovų dalyvių „nusikaltimus“.

V. Titovo istorija jau „pastebėta“ ir Rusijos informacinėje erdvėje. Propagandos tikslams pajungiamos ir papildomos jėgos, įskaitant, pavyzdžiui, Veteranų sąjungą, o atitinkamoje RIA.ru publikacijoje atkartojami sovietinės propagandos štampai apie „miško brolių“ kolaboravimą su nacių Vokietija. Būtina paminėti, jog Lietuvos prokurorai tyrė ir versiją, jog V. Titovo pasisakymas apie A. Ramanauską-Vanagą buvo derinamas su Rusija, nors pats Klaipėdos tarybos narys tai neigia.

Dar sovietmečiu buvo populiarus pajuokavimas, kad „Rusija yra šalis su nenuspėjama praeitimi“. Faktiškai, kaip ir sovietmečiu, dabartinei Maskvai istorija yra įrankis ideologinių kovų lauke. Iškreiptas istorinių įvykių interpretavimas, o kartais – ir falsifikavimas, tampa net ne ginčo dėl istorinių tiesų objektu, bet masinio propagandinio puolimo priemone. Pagal moderniosios Kremliaus propagandos nuostatas, esminis tikslas yra pasėti abejones, kvestionuoti patį tiesos principą, prisidengiant, kaip ir V. Titovo atveju, „nuomonių įvairovės“ šarvais.