V. Denisenko. Ne viską įmanoma nuslėpti

Informacinių kanalų paplitimas ir prieinamumas stipriai palengvina propagandinių naratyvų sklaidą. Tačiau šis reiškinys turi ir kitą – pozityvią – pusę. Šiandien, net labai panorėjus, ne viską galima nuslėpti, o tai atveria galimybes atsakyti į skleidžiamus naratyvus jų dekonstravimu. Tai demonstruoja žurnalistinis tyrimas, kurį kartu atliko jau kitais įspūdingais tyrimais (pvz., apie MH17 tragediją) pagarsėjusi grupė „Bellingcat“ ir rusų nepriklausomas leidinys „The Insider“.

Žurnalistų ir pilietinių aktyvistų atskleistą informaciją galima pavadinti sensacinga. Kalba eina apie trijų dalių žurnalistinį tyrimą (I dalis, II dalis, III dalis), susijusį su įtariamaisiais buvusio Rusijos specialiųjų tarnybų agento Sergejaus Skripalio ir jo dukros Julijos apnuodijimo byloje. Minėtas nusikaltimas buvo įvykdytas šių metų kovo pradžioje Solsberio miestelyje Jungtinėje Karalystėje. Pasikėsinimui pasirinkta gana egzotinė cheminė medžiaga „Novičiok“ (Infokarai.lt rašė apie šį įvykį) – vėliau ja Jungtinėje Karalystėje atsitiktinai apsinuodijo dar keli žmonės, vienos moters gyvybės išgelbėti nepavyko.

Galima priminti, kad Londonas atliko gana detalų minėto nusikaltimo tyrimą bei nustatė jo įvykdymu įtariamus asmenis, atvykusius iš Rusijos – paviešino jų nuotraukas ir vardus (Aleksandras Petrovas, Romanas Boširovas), o taip pat nurodė detalų įtariamųjų maršrutą Jungtinės Karalystės teritorijoje. Rusija atkakliai neigia savo dalyvavimą Skripalių apnuodijimo istorijoje. Apie įtariamųjų tapatybę, pareiškęs, kad „tai paprasti civiliai“, kalbėjo netgi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Patys A. Petrovas ir R. Boširovas, kai tapo žinoma apie jiems mestus įtarimus, neva susisiekė su Rusijos propagandiniu kanalu, skirtu užsienio auditorijai, RT. Juos kalbino kanalo vadovė Margarita Simonian. Interviu metu įtariamieji teigė, jog jie yra paprasti turistai, o Solsbierio miestelyje juos domino „įžymi“ katedra su „įžymiu“ 123 metrų špiliumi. Tačiau ši versija mažai ką įtikino, juo labiau, kad įtariamieji paminėjo, jog savo kelionėje du kartus važiavo į Solsberį miestelį dėl tos priežasties, kad pirmą dieną juos išgąsdino ten siautusi sniego audra (tačiau iš tikrųjų tokio meteorologinio reiškinio tą dieną Solsberyje nepastebėta).

Kremliaus gynybinė pozicija yra aiški, nors, kaip jau tapo savotiškai įprasta – gana silpna ir mažai įtikinama. Kaip ir minėta, šią poziciją faktiškai paneigia žurnalistinis tyrimas, kurį atliko „Bellingcat“ ir „The Insider“. Naudojant viešai prieinamus duomenis apie pasus, kuriais savo kelionėje naudojosi A. Pertrovas ir R. Boširovas (šiuos duomenis paviešino Jungtinės Karalystės tyrėjai) žurnalistams pavyko nustatyti, jog būtent tokios serijos dokumentai buvo išduodami specialiųjų tarnybų atstovams. Ryšį su Rusijos specialiosiomis tarnybomis liudija ir štampas „Duomenų neteikti“ ant pasų užsakymo blankų, kuriuos žurnalistams pavyko aptikti savo tyrimo metu.

Kita įdomi detalė, apie kurią rašė nepriklausomas leidinys „Novaja gazeta“ – telefono numerį, kuris buvo pateiktas viename iš tų blankų, galima gana pagrįstai susieti su Rusijos Gynybos ministerija.

Iš tikrųjų, ypatingo dėmesio verta trečioji „Bellingcat“ ir „The Insider“ įgyvendinto tyrimo dalis. Joje žurnalistams pavyko nustatyti, kad asmuo, besislapstantis po Romano Boširovo vardu – iš tikrųjų yra Rusijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos pulkininkas Anatolijus Čepiga. Vėliau kitai žiniasklaidos priemonei – laikraščiui „Komersant“ – tai patvirtino ir žmonės iš A. Čepigos gimtojo kaimo Amuro srityje – viena iš žurnalistų pašnekovių atpažino pulkininką iš balso, pamačiusi RT interviu.

Paskaityti „Bellingcat“ ir „The Insider“ žurnalistinio tyrimo originalą verta ir dėl tos priežasties, kad jo autoriai detaliai aprašo tai, kaip jiems pavyko nustatyti A. Čepigos tapatybę, nežiūrint į tai, kad šis asmuo apdairiai nebuvo palikęs jokių pėdsakų socialiniuose tinkluose, o ir plačiau – internete – informacijos apie jį buvo aptikta labai mažai. Nežiūrint į tai, naudojant įvairius metodus, tyrimo autoriams pavyko aptikti tikros „Romano Baširovo“ tapatybės pėdsakus. Beje, tikroji antrojo įtariamojo – „Aleksandro Petrovo“ – tapatybė kol kas išlieka nežinoma.

Suprantama, kad šioje istorijoje Kremlius ir toliau pučia miglą bei bando neigti tiek Jungtinės Karalystės tyrėjų, tiek žurnalistų komandos pateiktus įrodymus. Tai neturėtų stebinti. Vertingesni yra kiti šios istorijos aspektai:

Instrumentai ir priemonės, kurios, viena vertus, leidžia skleisti propagandą, kita vertus – leidžia ją ir dekonstruoti. Žinoma, galima teigti, jog ir Rusijos specialiosios tarnybos šios operacijos rėmuose buvo pridariusios daug grubių klaidų, tačiau tai neturėtų nuvertinti žurnalistų atlikto darbo.

Pabaigoje galima pridurti, jog nėra nieko nuostabaus tame, kad autoritariniai politiniai režimai nemėgsta laisvosios spaudos, tad visaip siekia apriboti žiniasklaidos laisvę bei kontroliuoti informacinę erdvę. Nuslėpti tiesą šiais laikais nėra taip lengva, kaip galėtų atrodyti. Kartais to nesugeba padaryti net „visagalės“ specialiosios tarnybos. Į šį faktą verta žiūrėti su tam tikru optimizmu.