V. Denisenko. Sovietinė ir modernioji Kremliaus propaganda: panašumai ir skirtumai

Nesunku pamatyti, jog moderniosios Kremliaus propagandos šaknys glūdi sovietmetyje. Tai leidžia užduoti ir klausimą – kiek moderni, Rusijos skleidžiama propaganda iš tikrųjų yra originali?
Būtina paminėti, jog propaganda remiasi tam tikrais naratyvais (pasakojimais), simboliais, stereotipais, mitais. Kremliaus propaganda naudojasi sovietine propaganda kaip tik tokiame kontekste. Dauguma pasakojimų, kurie atgimsta modernioje Kremliaus propagandoje, iš tikrųjų buvo sukurti sovietmečiu. Tai yra gana patogu, nes ir šiandien Rusija siekia kovoti informaciniame fronte su vadinamuoju Vakaru pasauliu. Kitaip sakant, jos apibendrintas „oponentas“ yra toks pat, kaip ir Sovietų Sąjungos gyvavimo metais.Šiandien mes galime kalbėti apie propagandos tęstinumą, kai tam tikri simboliai ir naratyvai perduodami iš kartos į kartą. Apžvelkime tris pagrindinius konceptus, kurių šaknys glūdi sovietmetyje:

  • Fašistas/nacis. Šis konceptas yra susijęs su platesniu herojiniu Rusijos (bei Sovietų Sąjungos) naratyvu. Kalba eina apie vadinamąjį Didyjį Tėvinės karą (1941-1945) ir pergalę jame. Karo propagandoje „fašistai/naciai“ buvo vaizduojami kaip nužmogėję padarai, absoliutaus ir nekvestionuojamo blogio įsikūnijimas. Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos visuomenėje mitologizuotas pasakojimas apie Didyjį Tėvinės karą vis dar yra paklausūs ir aktualūs, minėto koncepto panaudojimas leidžia paprastai ir greitai parodyti, kas yra Kremliaus „priešai“. Neatsitiktinai Baltijos valstybės jau ne pirmus metus kaltinamos „gaivinančios fašizmą/nacizmą“. Šis konceptas atgimsta ir istorijos įvykių vertinime (pavyzdžiui, sovietinių kaltinimų miško broliams neva „talkinus“ fašistams/naciams priminimas, kurio neseniai grėbėsi Rusijos užsienio reikalų ministerija).
  • Priešiškas NATO blokas. Aljanso priešiškumas sovietinėje propagandoje buvo akcentuojamas nuo pat NATO atsiradimo. Faktiškai, šis konceptas irgi sėkmingai įsitvirtino masinėje Rusijos visuomenės sąmonėje, tad jį buvo nesudėtinga atgaivinti ir prikelti naujam gyvenimui tada, kai to prireikė.
  • Maskva – geroji globėja. Tai yra pozityvus naratyvas, reikalingas atsverti negatyviems propagandos naratyvams. Nesunku pastebėti, jog dauguma propagandinių pasakojimų atspindi paprasta ir net, galima sakyti, primityvų „gėrio-blogio“ konfliktą. Sovietmečiu Maskva, kaip Sovietų Sąjungos centras, visada vaizdavo save esančia „gėrio ir tiesos“ pusėje. Visi geopolitiniai žaidimai buvo pateikiami kaip pagalba silpnesniems, bet draugiškiems režimams kovoje prieš „imperializmą“ (t. y. – blogį). Šiandien Maskva taip pat tęsia „gelbėtojos ir globėjos“ naratyvo tradiciją (2008 metų Pietų Osetijos atvejis, 2014 metų Krymo atvejis ir pan.).

Vėlyvajame sovietmetyje išbandytos propagandos technikos irgi nėra pamirštos. Pavyzdžiui, 2014 metais Maidano įvykių vaizdavimo elementai modernioje Rusijos propagandoje iš dalies priminė 1991 metų tragiškųjų Sausio 13-osios įvykių vaizdavimą tuometinėje sovietinėje propagandoje. Mes čia galime aptikti ir „nacionalistinio perversmo“ motyvus, ir „savi šaudė į savus“ atgarsius.

Verta prisiminti ir tai, kad per Krymo operaciją Rusija vizualiajai propagandai naudojo svastiką (pavyzdys), siekdama pateikti savo „Ukrainos įvykių versiją“ bei sąmoningai bandydama įbauginti pusiasalio gyventojus. Kitaip sakant, buvo tiesiogiai apeliuojama į „fašizmo/nacizmo“ baubą.

Todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog modernioji Kremliaus propaganda yra identiška senajai sovietinei propagandai. Tačiau toks apibendrinimas būtų pernelyg paviršutiniškas.

Sovietinė propaganda siūlė ne tik savo realybės interpretaciją, bet ir savo „absoliučią tiesą“, kurios pagrindu buvo Marksizmo-Leninzmo ideologija. Kitaip sakant, sovietinė propaganda turėjo aiškų filosofinį pagrindą. Manoma, jog modernioji Kremliaus propaganda iš tikrųjų stokoja panašaus pagrindo, kas apsprendžia kitokius siekius.

Moderniosios Kremliaus propagandos moto geriausiai pavyko apibūdinti Peteriui Pomerantsevui. Jis atspindėtas jo knygos pavadinime: „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“. Pagal Pomerantsevo koncepciją, dabartinė Kremliaus propaganda kėsinasi į patį tikrovės ir realybės, o tiksliau – tiesos – principą. Ji ne tiek siekia įrodyti, jog yra teisi, kiek bando įtvirtinti nuomonę, kad „visi meluoja“ ir pasaulio suvokimas yra tik interpretacijos reikalas. Iš tikrųjų, tai yra labai pavojinga, nes be tiesos principo mes prarandame visus orientyrus bei tampame pažeidžiami. To modernioji Rusijos propaganda ir siekia.

Tekstas parengtas pagal pranešimą, pristatytą Energetikos ir technikos muziejuje 2017 metų rugsėjo 21 dieną renginio „Iššifruojant Tarybų Lietuvos kronikas“ metu.