Politinė komunikacija socialiniuose tinkluose – naujos galimybės ar spąstai?

Galima pabandyti prisiminti, kokios viltys ir vizijos savo laiku buvo siejamos su internetu. Viena jų – utopinis tiesioginės demokratijos vaizdas, kai internetinė erdvė tampa tapati senovės Graikijos Agorai, kur piliečiai tiesiogiai išsako savo nuomonę ir priima sprendimus. Nors, kaip ir minėta, šis sumanymas pasirodė esąs niekam tikęs, tačiau kai kuriuos tokios vizijos atspindžius mes šiandien galime pamatyti socialinių tinklų terpėje.

Facebook demokratija

Lietuvą galima pavadinti „Facebooko valstybe“, vertinant tai, koks socialinis tinklas mūsų šalyje yra pats populiariausias. Pagal turimus duomenis, Facebooke egzistuoja daugiau nei 1,1 milijono lietuviškų paskyrų, kas paverčia būtent šį socialinį tinklą patrauklia komunikacijos priemone.

Kaip ir bet kurioje komunikacinėje terpėje, socialiniuose tinkluose formuojasi saviti bendravimo ritualai ir tradicijos. Vieną iš tokių tradicijų, kuria gana aktyviai naudojasi ir Lietuvos piliečiai, galima priskirti prie tiesioginės politinės komunikacijos tipo. Turima omenyje atvejus, kai vartotojai viename ar kitame įraše pažymi politikus ar valdininkus, tikėdamiesi jų tiesioginės reakcijos.

Pasirodo, minėta priemonė yra jau gana paplitųsi Lietuvoje. Kaip pažymi Lietuvos socialdemokratų partijos narys Robertas Duchnevičius, su šiuo reiškiniu jis susiduria ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Jis pažymi, jog dažniausiai atsako į tokius įrašus, nes kitaip žmogus gali pagalvoti, jog vienas ar kitas klausimas politikui nerūpi.

Žymiai dažniau su minėtu reiškiniu tenka susidurti minėtos politinės partijos pirmininkui Gintautui Paluckui. Jis teigia, kad neblokuoja tokios socialinių tinklų funkcijos, nes vertina ją kaip „išplečiančią demokratijos ribas“. „Žmogus, pažymėjęs mane įraše, tikisi politiko reakcijos. Jei ne technologijos, tokios reakcijos reikėtų laukti ilgai, arba jos išvis nebūtų“, – sako G. Paluckas. Politikas pastebi, jog egzistuoja kelios esminės situacijos, kai žmonės kreipiasi į jį būtent tokiu būdu – kai nori pakviesti diskutuoti politinėmis temomis, reiškia savo pasipiktinimą, prašo pagalbos, ar nori pateikti siūlymą.

Su žymėjimo tradicija yra susidūręs ir ministro pirmininko patarėjas Skirmantas Malinauskas. „Taginimas yra viešas žingsnis. Čia yra keli aspektai. Viena vertus, „Facebook“ vartotojai mato, kad tu esi įtrauktas, tikisi tavo reakcijos, konkrečių veiksmų. Kita vertus, kartais pažymima net ne pagalbos prašant, o norint kitiems parodyti, kad „va, pažįstu“ žurnalistą ar premjero patarėją”, – sako jis.

Pašnekovai iš esmės teigiamai vertina tokią tiesioginės politinės komunikacijos tradiciją, tačiau pažymi, jog ji turi ir savo tamsiąją pusę. Pavyzdžiui, kai politikas ar politinis pareigūnas yra pažymimas prie ne jo kompetenciją ar atsakomybės lauką atitinkančios problemos ar siekiant plėtoti ne konstruktyvią diskusiją, bet tiesiog užgauti pašnekovą.

Troliai nesnaudžia

Tiek pliusų, tiek minusų tokiame virtualaus bendravimo būde mato ir komunikacijos specialistai. Pakomentuoti aptariamos politinės komunikacijos ypatybes sutiko Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas dr. Andrius Šuminas. Pasak jo, tokio bendravimo tarp politikų ir paprastų piliečių pranašumai yra akivaizdūs. „Minėtas būdas iš esmės yra dvikryptės komunikacijos pavyzdys. Tai galimybė ne tik politikams pasiekti visuomenę, bet ir piliečiams pasiekti politikus. Tai grįžtamojo ryšio, komunikacijos iš apačios į viršų atvejis. Žinios perdavimas yra viešas, jį mato visi kiti to virtualaus tinklo dalyviai. Tokia žinutė verčia politiką reaguoti. Galime sakyti, kad čia yra nemažai privalumų, susijusių su abipuse komunikacija, grįžtamuoju ryšiu, įsitraukimu“, – sako A. Šuminas.

Tačiau aprašomame politinės komunikacijos būde atrandama ir pavojų. „Pirmiausiai – tai vadinamasis trolinimas ir kiti panašūs dalykai. Kartais žmonės tiesiog pradeda šaipytis iš politiko. Esant tam tikram panašių žinučių kiekiui, atsiranda klausimas, ar politikui tikrai reikia į viską atsakinėti ir reaguoti? Komunikacija tokiu atveju gali peržengti konstruktyvumo ribas. Jeigu politikas įsitrauks į atsakinėjimus – gali atsirasti pavojus, kad tokių informacinių išpuolių bus dar daugiau“, – įspėja A. Šuminas.

Ekspertas pripažįsta, kad ne visada vadinamasis “trolinimas” yra piktavališkas. Kartais jis būna užtarnautas pačių politikų, jų veiksmų. Tačiau gali būti inicijuotas ir politinių oponentų, kaip nešvarios kovos ir politinio konkuravimo būdas.

Nežiūrint į visą tai, A. Šuminas mano, kad tiesioginė politinė komunikacija socialiniuose tinkluose turi perspektyvų. „Ją iš esmės įmanoma padaryti efektyvia ir jos efektyvumas pirmiausiai parodo, kokiame lygyje yra visuomenė. Lietuvoje dar yra savotiška tarpinė stadija. Viena vertus, pilietiškumas kaip ir pastebimas, tačiau kartais jis neapsaugo nuo trolinimo, o komunikacija pavirsta išsityčiojimu. Pavyzdžiu mums turėtų būti Skandinavija, kur tokio pobūdžio komunikacija yra labai konstruktyvi ir efektyvi. Tad esminis klausimas, kaip ta komunikacija vyksta ir kokiems tikslams yra naudojama“, – įsitikinęs A. Šuminas.

Taigi, bandant atsakyti į klausimą, pateiktą šio teksto antraštėje, galima teigti, jog socialinių tinklų terpė iš tikrųjų atveria naujas galimybes tiesioginės politinės komunikacijos įgyvendinimui. Tačiau be atitinkamos atsakomybės, esant abipusės (tiek politikų, tiek piliečių) pagarbos stokai tokia komunikacija lengvai virsta trolinimo spąstais. Koks tokios komunikacijos variantas galiausiai prigis Lietuvos politinėje komunikacijoje – vis dar priklauso nuo pačių socialinių tinklų vartotojų ir jų kultūros.