V. Denisenko. Mito sugrįžimas

Visuomenės sąmonėję sugebėję įsitvirtinti propagandiniai mitai pasižymi gyvybiškumu. Vienas tokių primirštų, tačiau gebančių atgyti mitų yra susijęs su pasakojimais apie „moteris-snaiperes iš Baltijos šalių“. Joms netgi buvo priskirtas specialus liaudiškas pavadinimas „baltosios pėdkelnės“.
Apie „moteris-snaiperes iš Baltijos“ buvo plačiai prabilta per pirmąjį Čečėnijos karą. Rusija galimai taip reagavo į politinį Ičkerijos nepriklausomybės palaikymą, kurį anuomet demonstravo Lietuva, Latvija ir Estija. Buvo akcentuojama, kad šios mitinės moterys-snaiperės mėgsta muvėti baltąsias pėdkelnes (iš čia ir bendrinis pavadinimas). Nors toks rūbų akcentas karo lauke atrodo nelogiškai, tačiau jis tapo įsimintinu šio mito elementu.

Kol kas galima tik numanyti, kokiu būdu formavosi šis mitas ir kodėl jis įgavo būtent tokią formą. Rusijoje buvo žinoma, kad Baltijos šalių gyventojai reikalui esant moka šaudyti ir atsišaudyti. Tai pademonstravo pokario rezistencija. Be to šį mitą galėjo formuoti ir vėlesnis propagandinis sovietinis naratyvas apie „Sąjūdžio“ snaiperius“, nuo kurių kulkų neva per kruvinuosius 1991 metų sausio 13-osios įvykius krito taikūs gyventojai. Šis naratyvas buvo plėtojamas, siekiant pateisinti sovietinės kariuomenės veiksmus Vilniuje.
Taip pat įtariama, jog genderinis aspektas šiame mite atsirado irgi neatsitiktinai. Jame realizuojamas aštrus seksualumo ir mirties pavojaus žaidimas (kitaip sakant – eros ir tanatos), turintis galią ypatingai audrinti vaizduotę.

Taigi, aptariamo mito populiarumo pikas buvo 1994-1996 metais. Kartu su pirmojo Čečėnijos karo pabaiga baigėsi ir minėto mito „galiojimo laikas“. Kitaip sakant, jis turėjo prarasti savo aktualumą ir pasimiršti. Tačiau, panašu, jog šiam mitui pavyko įsitvirtinti Rusijos visuomenės masinėje sąmonėje, todėl jo pėdsakus galima aptikti ir vėliau.

Jau XXI amžiuje kultivuoti šį mitą stengėsi Rusijoje leidžiamas tabloidas „Komsomolskaja pravda“.  Šis laikraštis 2000 metų gegužės 4 dienos publikacijoje atgaivina „baltųjų pėdkelnių“ mitą jau antrojo Čečėnijos karo kontekste. Žurnalisto Sergejaus Gerasimenko publikacijoje netgi įvardijamas  neva sugautos ir nužudytos snaiperės vardas – „Julša Dapkuniatis“ (pats vardas gana aiškiai atspindi rusakalbio žurnalisto įsivaizdavimą apie tai, kaip turėtų skambėti „baltiškas vardas“, tačiau neatitinka ne lietuviškų, nei latviškų vardų darybos principus).

Legenda apie „baltasias pėdkelnes“ atgijo ir Rusijos-Gruzijos karinio konflikto metų 2008 metų rugpjūtį (to paties „Komsomolskaja pravda“ laikraščio puslapiuose). Tad nenuostabu, jog šis naratyvas yra paklausus ir šiandien.

Mūsų dienomis mitą apie „baltąsias pėdkelnes“ prisiminė Rusijos palaikomi separatistai, veikiantys Ukrainos rytuose. 2017 metų balandžio mėnesį „Luhansko liaudies respublikos“ „liaudies milicija“ paskelbė, jog pastebėjo ukrainiečių pozicijose „snaiperių grupes“, kurias sudaro „moterys iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos“. Rusijoje šią žinią išplatino ta pati „Komsomolskaja pravda“, kuri, beje, specializuojasi propagandinių pasakojimų, nukreiptų prieš Baltijos valstybes, kūrime ir skleidime. Pavyzdžiui, šis laikraštis aktyviai atgaivina jau minėtą sovietinės propagandos pasakojimą apie „savus šaudžiusius į savus“ 1991 metais. Nesunku pastebėti ir tai, kad, atsižvelgiant į naują geopolitinę konjunktūrą, „baltiškų snaiperių“ gretas papildė ir Lenkijos „atstovės“.

Ko gero, mito apie „baltąsias pėdkelnes“ atgimimas agresijos prieš Ukrainą kontekste buvo tik laiko klausimas. Nenustebčiau, jeigu jis būtų aktyviai kultivuojamas ir toliau. Tiek eros, tiek tanatos elementai yra labai stiprūs, kalbant apie žmogiškąją psichologiją. Šis mitas, kaip ir minėta, jungia juos abu.