V. Denisenko. „Miško broliai“ neduoda ramybės Rusijai

2017 metų vasarą išryškėjo naujoji (o tiksliau – kiek primiršta) Rusijos propagandinio puolimo kryptis. Ramybės Kremliui dabar neduoda 1944-1953 metų rezistencijos judėjimas Baltijos šalyse. Tiesa, šį informacinį frontą Maskva atvėrė ne pati, o reaguodama į NATO filmuką, kuriame vadinamieji „miško broliai“ buvo pateikti kaip istorinis pasipriešinimo okupacijai pavyzdys. Pirmiausiai būtina paminėti, jog rezistencinių kovų dalyvių įpynimas į propagandinius naratyvus neigiamame kontekste nėra naujas reiškinys, kalbant tiek apie Kremliaus propagandos tradiciją, tiek apie jos dabartį. Ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai visada kliuvo Maskvai. Pats rezistencinių kovų faktas trukdo Rusijai plėtoti naratyvą apie taikų Baltijos šalių įsiliejimą į Sovietų Sąjungą.
Rusija bando vaizduoti „miško brolius“ kaip „fašistus“, „nacių pakalikus“, „karo nusikaltėlius“. Tokiu būdu bandoma apsaugoti oficialų istorinį pasakojimą, kuris modernioje Rusijoje adaptuotas iš sovietinių laikų. Propagandiniai išpuoliai prieš „miško brolius“ yra dar vienas Maskvos grįžimo prie sovietinis istoriografinės tradicijos požymis.
Viskas gana paprasta – jeigu rezistencijos Baltijos šalyse dalyviai yra „fašistai“, „nacių pakalikai“ ir „karo nusikaltėliai“ – tai kovą prieš juos galima pateikti  Didžiojo Tėvynės karo kontekste bei tęsiant „Europos išlaisvinimo“ pasakojimą. Sovietų Sąjunga šiame kontekste tradiciškai pateikiama kaip Gelbėtoja, išvadavusi senąjį žemyną iš „rudojo maro“ pančių. Būtent tokį istorinį pasakojimą šiandie gina Maskva.
Tačiau jeigu priimti rezistenciją Baltijos šalyse kaip šio okupuoto krašto žmonių bandymą atkovoti nepriklausomybę – pasakojimas pasisuka kitokia, Kremliui nenaudinga linkme. Šiame kontekste tenka prisiminti Molotovo-Ribentropo paktą ir tuometinę Sovietų Sąjungos draugystę su nacių Vokietija, o gal net tai, jog Maskva padėjo Berlynui pradėti Antrą Pasaulinį karą, 1939 metų rugsėjo 17 dieną irgi užpuolusi Lenkiją. Niekinis tampa ir sovietinis pasakojimas apie „tautų draugystę“ ir „darnią sovietinių tautų šeimą“, jeigu pripažinti, kad 1940 metų birželį Sovietų Sąjunga grasindama ginklu klasta ir jėga okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Tuometiniai Sovietų Sąjungos veiksmai koreliuoja ir su dabartinės Rusijos strategija. Galiausiai, užgrobdama Krymą ir besikėsindama į rytines Ukrainos teritorijas Maskva nominaliai irgi kovoja „prieš fašistus“.
Įdomu tai, kad į NATO filmuką apie „miško brolius“ sureagavo ne tik propagandinis, bet ir diplomatinis Rusijos aparatas. Matyt, Kremlius pajuto pavoju tame, kad aljansas parodė, jog pripažįsta Baltijos šalių rezistenciją kaip kovą dėl nepriklausomybės. Nors NATO ir Rusijos santykiai yra labai šalti, o ir aljanso pozicija vargu ar gali padaryti stiprų poveikį vidinei Rusijos informacinei erdvei, Maskva akivaizdžiai labai skausmingai reaguoja į bet kokį jai netinkanti istorinį pasakojimą. Gali būti, jog Kremlių labiausiai nervina tai, jog dėmesys „miško broliams“ parodė, kad aljansas įsiklauso į Baltijos šalių poziciją bei demonstruoja pagarbą jų istorijai ir patirčiai. Turint galvoje Kremliaus įsivaizdavimą apie geopolitiką – Maskva apskritai „žeidžia“ tai, jog mažos valstybės gali būti pripažįstamos reikšmingais/lygiais partneriais dideliame geopolitiniame susivienijime (tokiame, kaip NATO), o jų patirtis pateikiama kaip tam tikras pavyzdys.