Krizės, maitinančios informacinį karą

Informacinio karo situacijos aptarimas verčia atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kokiomis sąlygomis gali būti įgyvendinama tokio pobūdžio agresija. Stiprinti ir palaikyti informacinį puolimą padeda įvairaus pobūdžio krizės, silpninančios atakuojamąją pusę. Krizinė situacija taip pat padeda puolančiajam parinkti ar sukurti veiksmingus propagandinius naratyvus, kurie sėkmingai prigyja įaudrintoje visuomenės sąmonėje.
Atitinkamus pavyzdžius nesunku atrasti naujausioje europinėje istorijoje. Orumo revoliucijos įvykiai Ukrainoje 2013 metų pabaigoje – 2014 metų pradžioje išjudino šios šalies politinį lauką. Bandymas tuometinio oficialaus Kijevo numalšinti protesto akcijas jėga išvirto į plačią politinę krizę. Tuo paskubėjo pasinaudoti kaimyninė Rusija, kuri vertina Ukrainą kaip teritoriją, esančią jos natūralioje įtakos zonoje.
Maskvos kuriami propagandiniai naratyvai, panaudojami informaciniame kare prieš Ukrainą, vystėsi atsižvelgiant į situacijos pokyčius Kijeve. Pirmiausiai, pilietinis protestas buvo pozicionuojamas kaip „nacionalistinis“ ir „fašistinis“ (Nuoroda). Šie du markeriai yra itin svarbūs būtent Rusijos visuomenei ir jos masinei sąmonei, nes tiesiogiai sąveikauja su atmintimi apie Didįjį Tėvynės karą (1941-1945). Rusų mokslininko Levo Gudkovo tyrimai parodė, jog minėtas istorinis įvykis yra vienas iš kertinių moderniosios Rusijos visuomenės istorinės sąmonės akmenų. Neatsitiktinai pasakojimai, vaizdai ir simboliai, susiję su Didžiuoju Tėvinės karu labai dažnai atsispindi dabartinėje Rusijos propagandoje.
„Nacionalistinės/fašistinės“ revoliucijos vaizdinys buvo transformuotas į „fašistinį perversmą“ po to, kai tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius pabėgo iš šalies. Kitaip sakant, Maskva ne tik kvestionavo valdžios legitimumą „po Janukovičiaus“, tačiau siekė sustiprinti savo argumentus juodindama politines jėgas, atskirus asmenis ir valstybės valdymo struktūras, bandžiusias tuo metu išvesti Ukrainą iš politinės krizės.
Minėtas propagandinis puolimas turėjo ne tik psichologinę, bet ir praktinę pusę. Maskva aktyviai formavo alternatyvų – virtualų įvykių Ukrainoje vaizdą tam, kad atsispirdama nuo jo galėtų įgyvendinti Krymo pusiasalio aneksiją. Pavaizdavusi „fašistų pergalę“ Kijeve Rusija atrado dingstį „apsaugoti“ pusiasalyje dominuojančius rusakalbius gyventojus. Sekantis žingsnis – vadinamasis Krymo referendumas – leido įgyvendinti Krymo užgrobimą. Čia būtina paminėti ir tai, jog minėtas referendumas irgi buvo dirbtinio pobūdžio, faktiškai – tik atitinkamos demokratinės procedūros imitacija (arba, naudojant Jeano Baudrillardo terminologiją – simuliakras).
Kalbant apie Krymo užgrobimą, būtina paminėti ir tai, jog informacinio karo priemonės yra tradiciškai naudojamos ne tik psichologiniam agresijos palaikymui, bet ir agresoriaus veiksmų pateisinimui. Adolfas Hitleris prieš 78 metus irgi negalėjo tiesiog užpulti Lenkijos – tam naciu Vokietijai teko inscenizuoti išpuolį prieš Gleivico radijo stotį.
Išskirtinis modernaus informacinio karo požymis yra tai, jog jis nebūtinai lydį realią karinę konfrontaciją, bet gali būti vertinamas kaip savarankiška destabilizacijos priemonė. Tai parodo kitos krizės panaudojimas propagandiniams tikslams.
Šiuo atveju kalba eina apie pabėgėlių krizę, kuri pavirto rimtu iššūkiu Europai. Vienu iš esminių minėtos krizės varikliu tapo nesibaigiantis pilietinis konfliktas Sirijoje (kitas gana pastebimas pabėgėlių srautas plūsta iš Afrikos). Pripažįstama, jog dabartinė pabėgėlių krizė iš esmės neturi precedentų žmonijos istorijoje (http://www.unhcr.org/figures-at-a-glance.html). Kita verta, minėta problema dar labiau yra išpučiama ir propagandinėmis manipuliacijomis.
Pavyzdžiui, pabėgėlių tema panaudojama propagandoje, bandant susieti ją su išaugusiu terorizmo pavojumi Europoje. Šios dvi problemos turi panašias šaknis. Nėra paslaptis, jog pagrindiniu teroristinio pavojaus šaltiniu šiandien yra tapusi konflikto zonose įsitvirtinusi „Islamo valstybės“ organizacija, taip pat žinoma ISIS ir DAESH vardais. Esminiame propagandiniame naratyve teigiama, jog kartu su pabėgėliais, bandančiais nelegaliai keliais patekti į Europą, keliauja ir teroristai. Tiesa, šis teiginys yra gana abejotinas. Kaip pažymėjo buvęs Sirijos žurnalistas Khaledas Esmaelis (Nuoroda), teroristas greičiau atvyks lėktuvu verslo klase, nei keliaus kartu su pabėgėliais perpildytame laive, nes į jo parengimą investuota pernelyg daug pinigų. Niekas nerizikuos jo gyvybe anksčiau laiko.
Kitas naratyvas, kurį, siekdama įnešti sumaištį į jos nemėgstamo Vakarų pasaulio gyvenimą, naudoja Rusijos propaganda – tai dėl pabėgėlių antplūdžio išaugęs nusikalstamumas, atvykėlių radikalumas, negebėjimas pritapti prie kitos kultūros bei agresyvus savo tradicijų įtvirtinimas. Šie vienaip ar kitaip pasireiškiantys probleminiai aspektai yra stipriai hiperbolizuojami propagandos tikslais, o kaip įrodymai pateikiami netikri ar falsifikuoti įvykiai.
Aiškiausiu tokios taktikos pavyzdžiu tapo „mergaitės Lizos“ istorija, kurią aktyviai puoselėjo Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės ir net Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministras (Nuoroda). 2016 metų sausio pabaigoje Rusijos informacinėje erdvėje kilo šurmulys dėl Vokietijoje neva migrantų pagrobtos ir išprievartautos paauglės iš rusų emigrantų šeimos. Po šios istorijos Vokietijos rusų bendruomenės atstovai išėjo į protesto akciją Berlyne (juos palaikė ir kraštutinės dešiniosios politinės jėgos). Tačiau netrukus paaiškėjo, jog istorija apie Lizos (toks merginos vardas) išprievartavimą buvo išgalvota. Ji tiesiog pabėgo iš namų ir praleido naktį pas savo vaikiną (Nuoroda).
Įdomu tai, jog būtent minėta istorija privertė Vakarų Europoje rimčiau susimąstyti apie tai, kaip veikia moderni Rusijos propaganda. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kaip aršiai „išprievartavimo“ istorija buvo naudojama nusistatymui prieš pabėgėlius formavimui, iš vienos pusės, ir Vokietijos valdžios ir teisėsaugos struktūrų „bejėgiškumo“ vaizdavimui – iš kitos.
Tai ne vienintelis pavyzdys. 2017 metų kovo mėnesį Švedijos spauda pranešė, jog rusų žurnalistais prisistatę asmenys siūlė Stokholmo priemiesčiuose gyvenantiems migrantams pinigus už tai, kad pastarieji organizuotų riaušes ir susirėmimus su policija (Nuoroda).
Galiausiai, panašus naratyvas neaplenkė ir Lietuvos. 2017 metais prieš pat Vasario 16-osios šventę Lietuvos žiniasklaidos priemones, politikus ir valstybes institucijas pasiekė elektroninis laiškas, kuriame buvo teigiama, jog būrelis vokiečių karių iš Lietuvoje dislokuoto kontingento išprievartavo Jonavoje šešiolikmetę globos namų gyventoją. Po patikrinimo paaiškėjo, jog ši žinia yra melaginga (Nuoroda). Faktiškai, šiuo atveju mes turime tą pačią „Lizos istoriją“, tik propagandos įrankis buvo nukreiptas ne prieš pabėgėlius, kurių Lietuvoje negausu, bet prieš mūsų sąjungininkus iš NATO.
Tokiais ir panašiai išpuoliais Rusijos propaganda siekia kelių esminių tikslų. Vienas jų – paveikti visuomenės nuomonę, pasieti baimę. Čia naudojama klasikinė binarinė opozicija „Savas – Svetimas“, kurioje „svetimi“ yra „kiti“, t.y. nepažinti ir todėl (potencialiai) pavojingi. Pabėgėlių vaizdinys gerai atitinka šią schemą. Lietuvos pavyzdžio atveju vokiečių kareivius irgi buvo bandoma pavaizduoti kaip tam tikrus „svetimus“, bandant buitiniu lygiu priskirti „svetimumo“ ir „pavojingumo“ charakteristiką NATO aljansui in corpore. Platesniame lygmenyje tai yra bandymas pasieti abejones dėl Lietuvos priimamų sprendimų (narystė NATO) ir sugebėjimo kontroliuoti situacija, užtikrinti piliečių saugumą.
Pasakėlės apie „migrantus“ ir „NATO karius“ atlieka moderniosios Rusijos propagandos paradigmoje ir dar vieną funkciją. Jos turi paremti Kremliaus kuriamą valstybinį naratyvą, kuriame tradiciškai vaizduojamas Europos saulėlydis, jos paklydimas ir bendras Vakarų pasaulio puvimas. Rusija tokiame naratyve vaizduojama kaip aktyvi civilizacijų kovų dalyvė, esanti vienintelėje įmanomoje teisingoje pusėje.

 

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn