K. Kascian. Vladimiras Putinas ir imperijos ilgesys

Didelį dėmesį Vladimiro Putino kalbai Federaliniam susirinkimui 2018 metų kovo 1 dieną lėmė ne vien faktas, kad tai buvo esminis Rusijos lyderio priešrinkiminis pasisakymas, nuskambėjęs jo perrinkimo išvakarėse, bet ir tai, kad minėta kalba pasižymėjo agresyvia militaristine retorika.

Minėta kalba jau yra gana plačiai išanalizuota. Šiuo atveju norėtųsi išskirti esminį jos aspektą. Kalbėdamas apie Sovietų Sąjungos subyrėjimo pasekmes Putinas akcentavo, kad „Rusija, kuri sovietmečiu buvo vadinama Sovietų Sąjunga, – užsienyje ją taip vadino: Sovietine Rusija – prarado, kalbant apie mūsų nacionalines sienas, 23,8 proc. savo teritorijos“.

Kad ir kaip sovietmetį vertintų Putinas, tačiau nieko kito, kaip nuostabą, pacituotas situacijos vertinimas nesukelia. Ypač turint galvoje, kad jo autorius yra Leningrado valstybinio universiteto Teisės fakulteto auklėtinis.

Sovietinėje teisėje SSRS subjektų (kad ir nominalios) teisės buvo gana aiškiai apibrėžtos. Formaliai, net pats šalies pavadinimas rodė, jog tai – Sąjunga, o Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika yra tik viena iš jos dalių. Pagal tuos pačius formalius principus, visose Sąjungos konstitucijose (1924, 1936 ir 1977 metų) buvo kalbama apie jų „lygiateisiškumą“ ir net „galimybę laisvai pasitraukti iš SSRS“. Žinoma, realybėje viskas buvo ne taip paprasta. Sovietų Sąjungos byrėjimo metu sovietinių respublikų taktika ir argumentacija, siekiant išsilaisvinimo, irgi skyrėsi – ne visos jos apeliavo į sovietinę teisę. Pavyzdžiui, Baltijos šalys vertino savo „narystę“ SSRS kaip prievartinę ir neteisėtą bei atkūrinėjo nepriklausomybę remiantis būtent šiuo požiūriu.

Tačiau, nežiūrint į visus skirtumus, nei viena iš posovietinių respublikų vėliau neturėjo problemų dėl tarptautinio pripažinimo. Nei dėl vienos iš jų suverenumo klausimų nekilo.

Žinoma, galima sutikti, jog būtent Rusija „sujungė“ visas respublikas į vieną darinį (neretai naudodama tam klastą ir jėgą), o taip pat kad ji atlikdavo šioje Sąjungoje pagrindinį vaidmenį ir buvo didžiausia jos dalimi. Tačiau akivaizdu, jog net iš sovietinės teisės požiūrio taško į SSRS įeinančių respublikų teritorijos nebuvo „Sovietinės Rusijos“ žemėmis, tad ir per Sovietų Sąjungos subyrėjimą Rusija jokiu būdu neprarado minėto 23,8 proc. teritorijos.

Šiuo atveju mes turime akivaizdų manipuliavimą istoriniais faktais. Be to, ši manipuliacija yra visiškai sąmoninga, nes vargu ar Kremliui artimi politinių technologijų specialistai nežino elementarių istorinių faktų.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad šis vertinimas nuskambėjo būtent „militaristinėje“ Putino kalbos dalyje. Tad vidinei auditorijai buvo siunčiama aiški mobilizuojanti patriotinė žinutė, nuskambėjusi tradicinio „Rusijos kėlimosi nuo kelių“ kontekste. Tačiau geopolitiniame kontekste vertėtų atkreipti dėmesį būtent į Putino pateiktą Sovietų Sąjungos teritorijos traktuotę. Čia galima kalbėti ne vien apie tradicinį Kremliaus požiūrį į posovietinę erdvę kaip į savo natūralių interesų ir įtakos zoną, bet ir į savotišką sugrįžimą į ikisovietinį, su Rusijos imperija susijusį, diskursą.

Tokio diskurso atspindį galima pamatyti ir Rusų stačiatikių bažnyčios patriarcho Kirilo (Vladimiras Gundiajevas) reakcijoje į Bulgarijos prezidento Rumeno Radevo pasisakymą. Bažnyčios vadovo nepasitenkinimą iššaukė kalba, kurią Radevas pasakė Bulgarijos išlaisvinimo nuo Osmanų imperijos dienos proga. Bulgarijos prezidentas priminė, jog „Rusijos-Turkijos karo lauke krito skirtingų tautybių žmonės: rusai, rumunai, suomiai, ukrainiečiai, baltarusiai, lenkai, lietuviai, serbai ir juodkalniečiai“ ir kad Bulgarija atmena juos visus kaip savo didvyrius. Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas nusiminė, jog „pasirodo, kartu su Rusija, tą patį išlaisvintojo vaidmenį atliko Lenkija, Lietuva, Suomija“. Jis išreiškė stiprų pageidavimą, kad „ši istoriografija nebūtų plėtojama Bulgarijoje“, nes „joks politinis korektiškumas nepateisina klaidingų istorinių interpretacijų“.

Gundiajevo pareiškimas šiuo atveju tiesiogiai palaiko Kremliaus imperinio mąstymo (nukreipto tiek į praeitį, tiek į dabartį) principus. Tai ne pirmas atvejis, kai Kremliaus ir Rusų stačiatikių bažnyčios pozicijos susipina tarpusavyje. Patriarcho palaikymas neretai padeda Maskvai pateisinti vienokius ar anokius veiksmus bei plačiau skleisti Rusijos puoselėjamą civilizacinio nacionalizmo mitologiją.