K. Kascian. Nieko naujo: Rusijos URM neduoda ramybės „rusakalbių teisės“

2018 metų spalio 29 dieną Rusijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) tinklalapyje buvo paskelbtas pranešimas spaudai apie ministro Sergejaus Lavrovo susitikimą su ESBO vyriausiuoju komisaru tautinių mažumų klausimais Lamberto Zannieru.

Šį pranešimą galima būtų pavadinti tradiciniu ir net nuobodžiu, jeigu ne keli jame pateikti teiginiai. Pavyzdžiui, teigiama, jog Lavrovas informavo Zannieru apie Rusijos politikos prioritetus tautinių mažumų teisių gynimo srityje. Jis atkreipė kolegos dėmesį į tai, jog „rusakalbių tautinių mažumų padėtis Pabaltyje nuolat blogėja“, o taip pat akcentavo, kad tas pats vyksta ir Ukrainoje dėl „naujų įstatyminių Kijevo iniciatyvų“.

Čia labiausiai vertėtų atkreipti dėmesį į Rusijos URM vadovo pasisakymo geografiją. „Ukrainos rusakalbių gyventojų gynimas“ nėra naujas konceptas oficialioje Kremliaus retorikoje. Būtent juo buvo pridengiama Krymo aneksija bei aiškinamas karinis konfliktas Donbaso regione. Todėl, kalbant apie ukrainietišką aspektą, verta nebent paklausti: ar patys rusakalbiai Kijevo, Dnepro, Odesos, Charkovo ir kitų miestų gyventojai nori, kad juos gintų Putino Rusija? Įvykiai po Krymo aneksijos ir karo Donbase pradžios aiškiai parodė, kad ne.

Vertas dėmesio ir teiginys apie „nuolat blogėjančią“ rusakalbių gyventojų padėtį Baltijos šalyse (originaliame pranešime – Pabaltyje). Čia irgi galima įžvelgti kelis įdomesnius aspektus.

Pirmiausiai, teiginys apie „blogėjančią“ rusakalbių Baltijos šalių gyventojų padėtį nėra naujas. Tokius kaltinimus Maskva žeria Latvijai, Lietuvai ir Estijai jau ne pirmus metus.

Antra vertus, ir terminas „Pabaltijys“ irgi daug ką pasako. Tai parodo, jog Rusijos valdžia, kalbėdama apie Baltijos šalis, tebenaudoja sovietinę geopolitinę terminologiją. Be to, šio termino vartojimas demonstruoja, kad Maskva neatskiria (ir nenori atskirti) trijų Baltijos šalių, traktuoja jas kaip vieną monolitinį regioną, nepaisant egzistuojančių etninių ir kalbinių Latvijos, Lietuvos ir Estijos visuomenių skirtumų.

Trečias svarbus aspektas – pasisakymas apie „rusakalbę tautinę mažumą“ yra juridiškai niekinis, nes kalba yra tik vienas etniškumo kriterijų. Tačiau minėtas Rusijos URM nusišnekėjimas nėra atsitiktinis. Tokiu būdų Maskva nori parodyti, jog yra pasirengusi globoti ne tik rusų tautinę mažumą, bet ir visas kitas Baltijos šalyse gyvenančias tautines mažumas. Dar vienas įdomus aspektas – toks Maskvos požiūris niveliuoja svarbius tų pačių mažumų skirtumus, etninės grupės šiuo atveju pateikiamos kaip iš esmės vienodos. Tada ir Rusija gali traktuoti save kaip šio beveidžio „tautinių mažumų susivienijimo“ gynėją (bei naudoti tai savo geopolitiniams tikslams). Tuo pat metu Kremliui, kaip ir Ukrainos atveju, nusispjauti į tai, ar patys rusai Baltijos šalyse nori matyti Putino Rusiją savo interesų „gynėja“. Lygiai toks pat Kremliaus požiūris yra ir į visas kitas tautines mažumas (lenkus, baltarusius, ukrainiečius, žydus, totorius), kurie vargu ar norėtų būti traktuojami tik kaip „rusakalbiai gyventojai“, t.y. tam tikras posovietinis reliktas ir instrumentas Kremliaus rankose.

Žiūrint į visą tai, iš esmės tampa aišku, kad savo „rūpesčiu“ Rusijos URM siekia ne apginti tėvynainių interesus (kas yra deklaruojama), bet paversti „rusakalbius gyventojus“ tik dar viena pagalbine priemone ateities geopolitiniuose žaidimuose. Lygiai taip pat, kaip tai jau buvo padaryta Ukrainoje ir Sakartvele.