Informacinio karo spąstai agresoriui

Kare būna mažiausiai dvi pusės, viena kurių apibūdinama kaip „agresorius“, o kita kaip „auka“, ar geriau – „besiginanti šalis“. Tokius pat priešpriešoje esančių pusių apibūdinimą galima pritaikyti ir informacinio karo situacijoje. Tiesa, informacinė agresija gali kaip tik turėti tikslą užmaskuoti agresiją, paslėpti puolančiąją pusę, ar pačią „auką“ pavaizduoti kaip „blogio įsikūnijimą“. Kita vertus, agresijos formuotojas irgi gali patekti į savo kuriamo informacinio karo spąstus ir pasiekti priešingą efektą, nei jis tikėjosi. Tokią situaciją atspindi Rusijos agresijos prieš Ukrainą pavyzdys.
Visą informacinės agresijos galią Ukraina pajuto per Maidano įvykius 2013 metų pabaigoje, 2014 metų pradžioje. Kiek vėliau (po prezidento Viktoro Janukovičiaus pabėgimo) Rusijos informacinės agresijos tikslai išplito. Ukraina buvo puolama informacinėje erdvėje siekiant pateisinti Krymo aneksiją bei maskuojant karinę agresiją šalies rytinėje dalyje. Maskva bandė pozicionuoti save kaip „rusakalbių Ukrainos gyventojų“ gelbėtoją ir vienintelę jų viltį. Ukrainiečių tautos egzistavimas tai buvo neigiamas (bandant apeliuoti į pan-slavišką „rusų pasaulį“), tai jos atstovai buvo kaltinami kraštutiniu nacionalizmu.

Pagrindą propagandiniam ir informaciniam Rusijos puolimui sudarė mitas apie „dvi Ukrainas“. Maskvoje Rytų ir Vakarų Ukrainos dalys buvo vaizduojamos kaip dvi nesutariančios teritorijos, kurios žiūri į skirtingas puses. Vakarų Ukraina (su įsivaizduojamu ideologiniu centru Lvove) buvo pozicionuojama kaip „priešiška Rusijai“, svajojanti tapti abstraktaus Vakarų pasaulio satelitu. Rytų Ukraina (Donbaso regionas, Odesa ir pan.), atitinkamai, buvo vaizduojama kaip „rusų pasaulio“ dalis, jaučianti poreiki būti arčiau Rusijos (politine, kultūrine ir kalbine prasme).

Buvo akivaizdu, jog panašaus pobūdžio pokalbis apie Ukrainą yra gana spekuliatyvus, o skirtingų šalies regionų priešprieša pernelyg hiperbolizuota. Vėliau ir mokslinėse darbuose buvo parodoma, kad šis konceptas yra klaidingas ir mitologizuotas (daugiau skaitykite). Tačiau Kremliui artima Rusijos ekspertinė bendruomenė tokias išvadas ignoravo, užsispyrusiai kartodama propagandines klišes. Galiausiai panašaus pobūdžio stereotipinis mąstymas galutinai užvaldė net pagrindinį vyriausybinį Rusijos thin-tank’ą Rusijos strateginių tyrimų institutą. Apie tai savo straipsnyje „Žlugimo anatomija: apie Kremliaus užsienio politikos sprendimų priėmimo mechanizmus“ liudija buvęs šio analitinio centro darbuotojas Aleksandras Sytinas (skaitykite čia).

Kitaip sakant, Kremliaus veiksmus, nukreiptus prieš Ukrainą, gana stipriai sąlygojo klaidinga ekspertinė nuomonė bei kiek absurdiška situacija, kai Maskva įtikėjo savo pačios sukurtais propagandiniais konceptais. Jeigu Kryme Kremliui pavyko manipuliuoti viešąja nuomone ir sulaukti tam tikro palaikymo iš dalies vietinių gyventojų, kuriuos paveikė baisios pasakos apie „atvažiuojančius banderovcus“, tai Rytų Ukrainoje užslėpta karinė operacija buvo ne tokia efektyvi.

Destabilizuodama situaciją Donbaso regione Maskva galėjo siekti kelių pagrindinių tikslų. Minimalus uždavinys buvo pajungti savo interesams (aneksuoti) dalį Rytų Ukrainos, formuojant sausumos koridorių į jau užgrobtą Krymą. Maksimalus siekiamas rezultatas, kaip numanoma, buvo Rytų Ukrainos kontrolės įgijimas, paverčiant šias žemes marionetine (Kremliaus kontroliuojama) pseudovalstybe ar apskritai prijungiant jas prie Rusijos Federacijos. Šiandien jau galima gana tvirtai teigti, jog abu šie planai žlugo.

Stipri informacinė agresija prieš Ukrainą iš esmės turėjo atvirkštinį efektą. Ko gero, šios šalies visuomenė niekada nebuvo tokia vieninga, kaip po naujausių laikų Rusijos agresijos. Lankantys Kijeve nesunku įsidėmėti, kaip stipriai žodis „karas“ yra įsitvirtinęs žmonių leksikoje. Be to, masinėje visuomenės sąmonėje tai nėra pilietinis karas (t. y. kova su separatistais), bet karas, kuriame Rusijai atitinka aiškus agresorės vaidmuo. Kitaip sakant, jeigu anksčiau dar svarstymai apie „dvi Ukrainas“ turėjo tam tikrą teorinį pagrindą, tai po Maskvos inspiruotos agresijos Ukraina galutinai tapo vieninga ir nedaloma. Kremlius pergudravo pats save ir įstrigo savo informacinio karo spąstuose.

Žinoma, tai nemenkina tų nuostolių, kurias Ukraina patyrė ir vis dar patiria tiek dėl karinės, tiek dėl informacinės Rusijos agresijos. Nekontroliuojamos teritorijos Donbase yra skaudančios žaizdos. Tačiau šis skausmas dabar padeda Kijevui geriau atpažinti tiek atviras, tiek užslėptas agresijos veiksmus bei formuoti prevencines priemones. Žinoma, Kremlius savo informacinėse išpuoliuose yra pasiekęs tam tikro meistriškumo (nors primityvių propagandinių naratyvų gausa kartais verčia tuo abejoti), kas sąlygoja ir tam tikrą jų efektyvumą. Tačiau tampa aišku, jog informacinis karas yra lazda su dviem galais, vienas iš kurių kartas nuo karto smogia ir pačiai Maskvai.

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn